Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (DK) išsiskiria kaip išsamus ir detalus teisės aktas, reglamentuojantis daugybę darbo sutarties šalių santykių aspektų. Dažnu atveju DK numatytos tam tikros taisyklės ir reikalavimai, kurių šalys pakeisti negali. Visgi, alternatyvūs darbdavio susitarimai su tam tikrais darbuotojais yra galimi.
DK 33 str. 4 d. numatyta, jog su darbuotojais, kurių darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis yra ne mažesnis negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių (privalomų) taisyklių. Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. II ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (VDU) šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) siekė 1 780,5 EUR, vadinasi, 2022 m. rugsėjo mėnesį siekiant su darbuotoju sudaryti alternatyvų susitarimą, darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis turi būti ne mažesnis nei 3 561 EUR (neatskaičius mokesčių).
Esant poreikiui, su tokiais darbuotojais būtų galima susitarti dėl:
- riboto tam tikrų papildomų išlaidų atlyginimo;
- ilgesnių atsiskaitymo ar trumpesnių tam tikros informacijos pateikimo terminų;
- darbdaviui naudingesnių darbuotojo nekonkuravimo susitarimo sąlygų;
- platesnio sąrašo atvejų, kada darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą;
- kitų aspektų, kurie neprieštarautų DK numatytiems reikalavimams.
Atkreiptinas dėmesys, kad DK numato ir sąrašą nuostatų, dėl kurių susitarti kitaip šalys negali:
- maksimalus darbo ir minimalus poilsio laikas;
- darbo sutarties sudarymas ir pasibaigimas;
- minimalusis darbo užmokestis;
- darbuotojų sauga ir sveikata;
- lyčių lygybė ir nediskriminavimas kitais pagrindais.
Bet kuriuo atveju, sudarant susitarimą su darbuotoju dėl kitokių taisyklių nei yra numatyta DK, privalu, kad būtų užtikrinta darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra. Darbuotojas yra laikomas silpnesne darbo santykių šalimi, tad piktnaudžiavimas tokiais susitarimais nerekomenduotinas.
Apibendrinant, susidūrus su situacija, kai darbo sutarties šalys norėtų susitarti dėl kitokios tvarkos, nei yra numatyta DK, rekomenduojame įvertinti:
- ar darbuotojo tuometinis darbo užmokestis nėra mažesnis nei 2 šalies VDU;
- ar klausimas, dėl kurio šalys siekia susitarti, nėra imperatyvas, dėl kurio susitarti kitaip DK neleidžia;
- ar toks susitarimas užtikrins abiejų darbo sutarties šalių interesų pusiausvyrą.
Tik įvertinus minėtus aspektus, šalys turėtų sudaryti rašytinį susitarimą. Jį sudarius, rekomenduojame periodiškai įvertinti, ar faktinė situacija nepakito – darbuotojo darbo užmokestis netapo mažesnis nei 2 šalies VDU, ar nesikeitė darbo sutarties šalių pusiausvyra.
Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja DK ar kitose darbo teisės normose nustatytoms privalomoms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma.
